Ūkiuose
Biologinis saugumas ūkiuose – tai veiksmai, kuriais stengiamasi apsaugoti gyvūnus nuo ligų arba sustabdyti ligos plitimą ūkyje. Be to, taip galima pagerinti ūkio veiksmingumą – našumą ir ekonominę naudą. Ūkis – ne sala: taikomos biologinio saugumo priemonės gali padėti apsaugoti gretimus ūkius ir apylinkes.
Nors universalių biologinio saugumo programų nėra, visiems gyvūnams gali būti taikomos bendros biologinio saugumo strategijos, kurias galima papildyti kitomis, konkrečioms rūšims ir gyvulininkystės sistemoms pritaikytomis, priemonėmis.
Biologinis saugumas gali lemti skirtumą tarp sveikatos ir ligos. Todėl gyvulių augintojai, nuoširdžiai besirūpinantys savo gyvulių sveikata, gerove ir našumu, rimtai žvelgia į biologinį saugumą, nes žino, kad reikia laikytis nustatytų taisyklių, taip pat, kad ligų prevencija pagrįsta svariais ekonominiais argumentais. Todėl šios priemonės turėtų būti įtrauktos į visus ūkininkų vadybos sprendimus ir tapti jų kasdienybe.
Veiksmingos ūkiuose taikomos biologinio saugumo priemonės turi apimti įvairius aspektus: naujų į ūkį atgabentų gyvūnų ir ligotų gyvūnų atskyrimą, ypatingą dėmesį gabenant žmones, gyvūnus bei įrangą, tinkamą pašarų naudojimą ir apsaugą nuo užteršimo, valymo ir dezinfekcijos tvarką bei priemones, taip pat gerą vabzdžių ir graužikų kontrolės programą.
Kas atsakingas?
Didžiausia atsakomybė už biologinį saugumą tenka gyvūnų augintojams (įskaitant ūkininkus mėgėjus), tačiau prevencijos ir biologinio saugumo principų turi laikytis visi, nes užkrečiami patogenai gali lengvai patekti iš vienų ūkių į kitus. Tai reiškia, kad siekiant išvengti galimo ligos sukėlėjų pernešimo ir apsaugoti gyvūnų sveikatą, nustatytų procedūrų turi laikytis visi, turintys kontaktų su gyvūnais arba patalpomis, kur laikomi gyvūnai (pvz., pašarą pristatantys asmenys arba veterinarai).